Kaip mus užpuolė uodai
Kai tamsoje šviečia prožektoriai, tada iškart puola uodai. Tai tokia taisyklė, su kuria turbūt sutiksite ir jūs, nes visi žinome, kad vabzdžiai labai mėgsta skristi į šviesą. O tie, kas siurbia kraują – dar pasitaiko, kad ir su džiaugsmu įsisiurbia į odą, vos tik ji ima prakaituoti. Taigi, didžiausia tikimybė, kad jums įkąs tada, kai dega prožektoriai, yra karšta ir dar prieš lietų, o jūs lauke, o netoli vandens telkinys, kuriame uodai gyvena. Tai bent, tapsite kažkam puikia vakariene.
Įsikūrėme pajūryje
Mes atvykome į Latvijos paplūdimį ne šiaip sau, o dėl to, kad norėjosi pabėgti nuo žmonių. Kažkas yra su tais Latvijos paplūdimiais, kad juose apsilankius gana greitai ima atrodyti, kad jie patys geriausi pasaulyje. Lietuvoje yra vos keli kurortai, ir juose iškart gali paskęsti. Ne jūroje, bet tarp žmonių. Nežinia, kokios ten yra dabar nekilnojamojo turto kainos, bet akivaizdu, kad tai vieta, kur žmonių gyvena šimtai, o atostogauti atvažiuoja tūkstančiai. Dėl to mes ir nenorime eiti prie jūros Lietuvoje, jau geriau mūsų naktiniai prožektoriai klaidžios svetimoje žemėje, bet tikrai atostogausime ne su žmonėmis, o su gamta.
Taigi, įsikūrėme ten, kur jau išvis nebelieka žmonių. Žiūri į kairę ar dešinę – nieko nematai. Ir tai, savaitgalis, ir net Joninės. Ir nieko nesimato. Kur visi? Gal nuvažiavo į Palangą. Taigi, jausmas, lyg būtume šio paplūdimio karaliai. Drąsiai kuriame laužą, drąsiai degami prožektoriai. Šviesos pakanka, tik oras ima bjurti…
Vakare sukando uodai
Oras prastėja ir į vakarą pradeda nesmarkiai kristi lašai iš dangaus. Tai labai blogai, nes daug geriau būtų giedra ir sausa. O čia – darosi drėgna, o ir miškas vos už dviejų metrų. Kažkam tai atostogos, kažkam – darbymetis. Ir atgimsta tie gyviai ir gyvūnai, kuriems dabar pats palankiausias metas kažką nuveikti. Grybai dygsta greičiau, sliekai išlenda iš žemės ir, žinoma, uodai. Jie lyg nusamdyti pradeda lakstyti visur aplink, pradeda daryti taip, kad atrodo, mes turėsime pasinerti į jūrą ir tik ten išvis galėsime pailsėti nuo šių rajūnų. Jie skrenda į šviesą, nesvarbu net, jeigu tai laužas. Jie skrenda į žmogaus kvapą, net jeigu to žmogaus kraujas būtų užnuodytas. Ryte atsikeliame sugelti taip, lyg būtume dalyvavę kažkokioje makabriškoje puotoje, kur patys ir buvome pagrindiniai tos puotos patiekalai.